Virtuali paroda „Ar tarpukario Lietuva buvo Laukiniai vakarai? Leidimai ginklams laikyti“
1918 m. vasario 16 d. atsikūrusioje Lietuvos valstybėje visuomenės saugumo užtikrinimas nuo išorės grėsmių tapo vienu pagrindiniu valstybės rūpesčiu. Kartu su kariuomenės kūrimu, vidaus tvarką palaikančių institucijų formavimu, imta reguliuoti ir gyventojų teisę laikyti šaunamuosius ginklus. 1919 m. sukurta ginklų įsigijimo ir laikymo reglamentavimo sistema buvo neatsiejama visuomenės saugumo politikos dalis. Ji atspindėjo norą suderinti piliečių teisę į apsaugą su viešosios tvarkos užtikrinimu. Už šios formalios sistemos slypėjo ir kur kas gyvesnis, spalvingesnis Lietuvos visuomenės portretas – išskirtinės asmeninės istorijos, motyvai įsigyti ar laikyti ginklą ir kasdieniai iššūkiai. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai vaizdžiai iliustruoja to meto visuomenės saugumo poreikius.
Besiformuojanti kariuomenė ir visuomenės apsaugos institucijos (nuo 1918 m. pradedama kurti milicija (1924 m. pervadinta policija)) atliko svarbų vaidmenį užtikrinant valstybės piliečių saugumą. Papildomu saugumo garantu kiekvienam piliečiui, neturinčiam kriminalinės praeities ir norinčiam apsaugoti savo turtą ar gyvybę nuo blogos valios žmonių, tapo asmeninis ginklas. Galimybe legaliai naudoti šaunamąjį ginklą per visą tarpukario laikotarpį vien Kaune pasinaudojo daugiau kaip 3 200 asmenų. Ginklavosi ministerijų vadovai ir darbuotojai, diplomatai, profesoriai, dėstytojai, mokytojai, gydytojai, teisėjai, inžinieriai, ūkininkai, operos solistai, staliai, našlės ar net kunigai.
Nors Lietuvos ir užsienio piliečių (svetimšalių) priežastys laikyti ginklą Lietuvos teritorijoje buvo labai įvairios – nuo medžioklės ar sporto iki relikto mirusiam giminaičiui atminti, dominuojanti priežastis laikyti ginklą buvo ir išliko – asmens ir turto apsauga.
IV Ministrų Kabinetas, pirmininkaujant Mykolui Sleževičiui, 1919 m. rugsėjo 2 d. Kaune priėmė ir patvirtino „Leidimų ginklams laikyti davimo taisykles“. Tokiu būdu Lietuvos valstybėje buvo įvestas civilinių ginklų laikymo reguliavimas. Pagal nustatytą tvarką buvo draudžiama be atitinkamo leidimo laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus. Teisinis reguliavimas numatė, kad leidimai išduodami ne jaunesniems kaip 17 metų asmenims (nuo 1925 m. amžiaus cenzas buvo padidintas iki 20 metų). Teisę išduoti leidimus ginklams laikyti turėjo miestų ir apskričių viršininkai. Norint gauti leidimą buvo privalu susimokėti nustatytą mokestį priklausomai nuo ginklo tipo: revolveriams – 20 auksinų, medžiokliniams šautuvams – 40 auksinų. Įvedus litą, mokestis buvo suvienodintas – tiek už revolverį, tiek už medžioklinį šautuvą buvo mokama 15 litų. Leidimą laikyti ginklą reikėjo pratęsti kasmet, papildomai į Valstybės iždą sumokant nustatytą sumą. Nuo 1935 m. ūkininkams, norintiems laikyti ginklą savigynai, imta taikyti lengvata – vietoje 15 litų galima buvo teikti prašymą mokėti tik 5 litus. Užsienio piliečiai, išskyrus diplomatus, turėjo galimybę išsiimti ginklus bendra tvarka. Diplomatiniais pasiuntiniams, turintiems diplomatines korteles, leidimai ginklui laikyti buvo neprivalomi, tačiau norint naujai įsigyti ginklą buvo privaloma gauti leidimą.
Tarp populiariausių laikytų ginklų tarpukario Lietuvoje dominavo vokiškos gamybos pistoletai ir revolveriai: „Mauser“, „Walther“, „Schmeisser“, „Haenel Suhl“ ir amerikietiški „Browning“. Svarbu pažymėti, kad kalbant apie mažesnio kalibro ginklą tuo metu dažniau buvo naudojamos sąvokos „revolveris“ arba „montekristas“, rečiau pasitaikantis atvejis – „pistoletas“.
Nuo 1940 m. spalio mėn. okupacinė sovietų valdžia asmenims, turintiems leidimus ginklams laikyti, išsiuntė kvietimus atvykti į milicijos Spec. skyrius, kur turėti ginklai ir šaudmenys buvo nusavinti.
Virtualią parodą sudaro 12 dalių: „Vasario 16-osios akto signatarai“, „Ministrų Kabineto nariai“, „Lietuvoje reziduojantys diplomatai“, „Universiteto bendruomenė“, „Lietuvos diplomatinė tarnyba“, „Muzikos atlikėjai“ „Mokytojai“, „Ginkluotos moterys“, „Įvairių profesijų atstovai“, „Prašymai ginklams laikyti dėl stambių pinigų gabenimo“, „Atimti prašymai ginklams laikyti“ ir „1940-ieji metai“. Parodos pagrindą sudaro Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo Kauno apskrities viršininko fondo Nr. 402 dokumentai: asmenų prašymai Kauno miesto ir apskrities viršininkui dėl leidimo ginklui laikyti, žinios apie juos, leidimai ginklams laikyti ir kiti dokumentai. Eksponuojami dokumentai kiekvienoje parodos dalyje išdėstyti abėcėlės tvarka pagal asmenų pavardes.
Kviečiame apžiūrėti parodą